K. Steinsdottir „Spurgos ir karis“. Ketvirtokas svajoklis Bjosis, vis dar turintis draugą vaiduokliuką, nors, regis, jau išaugo iš to amžiaus, kai reikėjo magiškos apsaugos nuo bauginančio siurblio, smuikuoja jūros paukščiams ir šitaip pabėga nuo netekties skausmo žuvus mamai; nuolat pavyzdžiu rodoma trupučiuką jaunesnė jo pusseserė Ulfhilda, laikoma tikra vikinge, joje jau spėjo įsišaknyti tradicinis šeimos ir gerovės idealas, nors jos pačios tėvai nesugyvena, o labiausiai mergaitė trokšta, kad visi elgtųsi ir kalbėtų "kaip pridera"; senelis, turintis motorlaivį, per žvejybą, į kurią daug lengviau keltis nei į mokyklą, pasakoja apie trolę; kitas senelis Matis - užkietėjęs vienišius radijo mėgėjas; vyresnio amžiaus pilietės statusu besidžiaugianti senolė, lošia bridžą, lanko šokių pamokas, ir pas ją taip smagu, ne vien dėl spurgų; ir, žinoma, pusrūsyje apsigyvenusi atvykėlių indų šeima, savo išvaizda ir papročiais vienų knygos veikėjų pasaulio vaizdą sujaukusi, o kitiems atskleidusi įdomių dalykų apie gyvenimą...
K. Rundell „Stoglaipiai“. Vienerių metukų Sofiją knygius Čarlis rado plūduriuojančiame violončelės dėkle po laivo katastrofos. Keistuose Čarlio namuose mergaitė auga apsupta tyros meilės ir nesuvaržyta visuomenės normų. Po dvyliktojo Sofijos gimtadienio ramų gyvenimą sudrumsčia grėsmingas laiškas iš Vaikų globos agentūros. Pabėgę į Paryžių, Čarlis su Sofija stengiasi įminti praeities paslaptis. Atsitiktinai susipažinusi su nepastebimose Paryžiaus vietose gyvenančiais stoglaipiais, mergaitė atranda stebinantį benamių vaikų pasaulį. Jame Sofija susiduria su savo baimėmis ir mirtinais pavojais.
Tik ar jos didžiausiam troškimui lemta išsipildyti?
A. Piwkowska „Frančeska“. Trylikametės Frančeskos gyvenimas – saulėtas ir gražus. Tačiau vieną dieną viskas apvirsta aukštyn kojomis ir Frančeskai vienai tenka dorotis su užgriuvusiomis problemomis. Kone didžiausia jų – nežinia iš kur atsiradusi „bobšė", nepažįstama pretenzinga moteris, vadinanti save močiute. Frančeskai su ja dar ir gyventi teks! Negana to, savyje mergina pajunta bundant keistą, iki šiol nepažintą troškimą... rašyti! Bet argi gali moteris tapti poete? Juk Fiona sakė, kad poeziją rašo tik vyrai! Norėdama tai išsiaiškinti, Frančeska leidžiasi į kelionę po nepažintą poezijos pasaulį, kuris mergaitės sieloje padeda skleistis ne tik kūrybos džiaugsmui, bet ir tikrai draugystei bei pirmiesiems jausmams.
S. Hartnett „Nekviestas svečias“. Ar galima patirti meilę, netekti jos, toliau be jos gyventi ir nejausti tos netekties amžinai? Ši išminties, romantikos, poezijos kupina knyga – apie meilę ir netektį, apie džiaugsmu paverčiamą sielvartą, apie ištikimybę ir aukojimąsi. Apie grožį ir... apie senatvę. „Aš laiminga, kad gyvenau. Kad turėjau galimybę gyventi“, – taip ilgą ir sudėtingą savo gyvenimą apibendrina pagrindinė knygos veikėja. Galbūt pamanei, kad pačiam reikia būti nugyvenusiam ilgą gyvenimą, patyrusiam meilę ir išsiskyrimą, – tik tada galėsi viską suprasti? Ne, netiesa. Šios knygos autorė įsitikinusi, kad literatūra pati savaime plečia, turtina žmogaus patirtį. Todėl ją drąsiai gali imti į rankas visi, kuriems jau rūpi suvokti painesnius gyvenimo klausimus. Ir kurie nori išgyventi tikros literatūros jausmą.
N. Sumanen „Rembo“ . Rembo – aštuonias klases baigęs keturiolikmetis vaikinas. Jam diagnozuotas dėmesio sutrikimo sindromas, tačiau tinkamas gydymas leido jį suvaldyti. Dabar Rembo jau nėra pernelyg aktyvus nedėmesingas nenuorama, koks buvo anksčiau, ir gali lankyti mokyklą drauge su bendraamžiais. Tačiau nors vaikinas sėkmingai tvarkosi su savo bėdomis, jo motinai to padaryti nepavyksta. Nuo tada, kai dar negimus Rembo šeimą paliko tėvas, ją kamuoja depresija, ji negali susirasti darbo. Tėvo Rembo ne tik nėra regėjęs, apie jį paauglys apskritai nieko nežino.

S. Kreller „Drambliai nematomi“. Kažkokie keisti vaikai, tiedu Julija su Maksu, – Maša tai pajunta nuo pirmos akimirkos, vos su jais susipažinusi. Paskui ji pamato didžiules mėlynes, marginančias Julijos kūną. O vieną dieną, nesulaukusi vaikų žaidimų aikštelėje, Maša patraukia jų ieškoti ir atsiduria jų namų sode. Tai, ką išvysta netyčia pažvelgusi pro langą į vidų, galutinai įtikina: šitiems vaikams reikia kaip nors padėti. Bet kaip, jei niekas iš suaugusiųjų nenori Mašos nė girdėti? Mergaitei kyla pragaištinga mintis – bet gal kartais geriau padaryti nevykusį žingsnį, nei iš viso nieko nedaryti.
V. Lederman „Pirmakursė“. Kaip gyvena septyniolikmečiai? Mokosi, draugauja, linksminasi, įsimyli. Bet kartais, rodos, ramų, skaidrų gyvenimą kas nors ima ir sudrumsčia. Pagrindinė knygos veikėja Aleksandra pasakoja, kas ją skaudina, žeidžia, trukdo džiaugtis jaunyste ir jaustis laimingai. Tiesa, dažnai ji nesusimąsto, kad dėl nesėkmių būna kalta pati, nes lengvabūdiškai vertina jausmų pasaulį, net kėsinasi į svetimą laimę. Gal dėl to kalti ir jos tikrieji tėvai, ankstyvoje jaunystėje skaudžiai suklydę, ypač mama, pernelyg jausminga, vis dar ieškanti meilės sau, o dukrai veikiau yra tik primityvi pamokslautoja. Gal todėl ir Aleksandra, labai rimtai žiūrinti į mokslą, draugų pasirinkti nemoka, net artimiausių. Nuoširdžiai Aleksandrą pamilę vaikinai jos nedomina, bet bendramokslį Genyčių, mylintį kitą merginą, ji tvirtai pasiryžusi atsikovoti. Jau nekalbant apie jausmus Kirilui, kaip paaiškėjo, tikrajam tėvui. Išgyventi merginai teko tikrai nemažai. Sudėtingas likimas žaloja Aleksandros sielą, versdamas pasijusti visai nereikalingai. Jai labai reikia tvirtos šeimos, tėvo meilės. Tenka susitaikyti su nauja realybe, bandant ją perprasti ir išmokti pačiai teisingai gyventi.

F. Moll „Tavo svajonės ir aš“. Rikas ir Elena laiko mokyklos baigimo egzaminus ir ketina atšvęsti pirmąsias savo draugystės metines. Vieną dieną pakeliui iš mokyklos Riką partrenkia sunkvežimis. Nors iš pirmo žvilgsnio jis atrodo nesužeistas, iš tiesų patiria vidinių sužalojimų, ir jį ištinka koma. Kartu su Riko šeima Elena stengiasi padėti, kad nenutrūktų Riko ryšys su ankstesniu jo gyvenimu ir kad jis kuo greičiau pabustų. Ji apsupa Riką muzika, knygomis, garsais, kurie kadaise buvo jam labai svarbūs. Tačiau jis nereaguoja. Elena stengiasi suvokti, ką Rikas jaučia, įsivaizduodama jausmą, ištikus komai. Ji bando priversti savo kūną nustoti funkcionavus, tačiau jai nepavyksta. Elena kalba ir kalba Rikui, kad laikas pabusti. Ji kasdien lanko draugą, pasakoja jų draugystės istoriją.
M. Hemingway „Nematoma mergaitė“. Tai jaudinantis, prikaustantis dėmesį dienoraštis, kurį Mariel Hemingway parašė, norėdama pasidalyti su bendraamžiais savo išgyvenimais, sielvartu ir kaip juos įveikė. Aktorė prisimena sudėtingą vaikystę ir paauglystę, augant garsioje šeimoje, kurią persekiojo depresija, alkoholizmas, psichinė liga ir net savižudybė. „Mano šeima buvo labai kūrybinga ir talentinga, bet turėjo daug tamsių pusių.“