„Nesąmonė! Kaip suvaldys paauglius? O juk dar ir Miltinio gimnazijos pora klasių žada ateiti. Norės pasirodyti vieni prieš kitus, maivysis... Tiesiog jie nežino, ką daro!” – mąsčiau. Klydau! Žino. Ir dar kaip žino! Atvažiavo aktoriai – profesionalai, turintys, ką pasakyti ir žinantys, kaip pasakyti, kad žiūrovas juos išgirstų.
Spektaklis prasidėjo aktų salėje. Be skambučio. Kėdžių, žinoma, nėra. Pilna salė besikalbančių, vaikštančių. Aktoriai taip pat vaikšto minioje. „Ką jie čia daro?“ – ne vienas pagalvojo. Na štai! Pradedamas garsusis V. Šekspyro „Hamleto“ monologas „Būti ar nebūti?“. Aktorė skaito tyliai, lyg ir sau. Minia suklūsta. Bet kas keisčiausia, minioje vaikštantys aktoriai nepatenkinti, svaido replikas, kad jie nieko negirdi. Salė nutyla, netekusi žado. Provokacija pavyksta. Žiūrovų dėmesys „pagautas“. Būti ar nebūti? – vienas po kito aktoriai užduoda klausimą žiūrovams. Garsusis monologas aktorių interpretuojamas kuo įvairiausiai: skaitoma besijuokiant pragarišku juoku, monologas giedamas, skaldomas ir pjaustomas gyvenimas lyg malka, priverčiant susimąstyti „Būti ar nebūti?“, o štai ant palangės stovintis aktorius kreipiasi į žiūrovus lenkų kalba. Viena provokacija sekė kitą.
Spektaklio tęsinys – kitose, mažesnėse erdvėse, mažoms, ratu susėdusioms grupelėms. „Man pasisekė - pagalvojau,- patekau aktoriaus į Povilo Budrio grupę. Žinoma, pasisekė, bet ne daugiau nei visiems kitiems, kuriems teko bendrauti su kitais aktoriais. (Tai sužinojau jau po spektaklio, pasidalinusi mintimis su savo aštuntokais.) Nuoširdžiai, jautriai, atvirai aktoriai pasakojo savo gyvenimo istorijas. Atrodytų, kas čia tokio, paprastos istorijos. Nepaprastos. Nepaprastai pateiktos, nes kiekvieno besiklausančiojo mintys sustodavo prie tos pačios sunkios temos - BŪTI.
Paskutinė spektaklio dalis gilinosi į 21 amžiaus žmogaus – roboto problemą. Tai interaktyvioji dalis. Pilnoje dūmų sporto salėje mokiniai buvo įtraukiami į veiksmą. Patys galėjo tirti savo elgesį, išsiaiškinti, kas jiems yra lengviau: klausyti komandų ar patiems veikti.
Spektaklis baigėsi, bet mintys apie jį vis dar sukosi. Knietėjo sužinoti, kokias istorijas pasakojo aktoriai kitose grupėse, ką veikė. Tad pirmoji pamoka su aštuntokais ne suoluose. Susėdome ratu ir pasakojome savo įspūdžius apie spektaklį. Abejingų nebuvo, visiems kažkas įstrigo, užkabino viena ar kita aktorių pasakyta mintis. „Man atrodė, kad aktorius pasakoja apie mane...“ – pasakė Evita. „Aha“ – pasigirdo dar kelių mergaičių balsai. Ak, tie aktoriai, jie turbūt iš tiesų Dievo apdovanoti, jei sugeba taip pasibelsti į žiūrovų širdis. Belieka tik padėkoti.
Ačiū!
Panevėžio Rožyno progimnazijos mokytoja L.Kuzmaitė